Empatija – tai gebėjimas suprasti arba iš dalies pajusti kito žmogaus emocinę būseną ir pažvelgti į situaciją iš jo perspektyvos. Kartu svarbu išlaikyti ribą tarp savęs ir kito: galima suprasti žmogaus liūdesį, pyktį ar nerimą, tačiau neprivaloma šių emocijų perimti kaip savų.
Būti empatiškam reiškia ne spėlioti ar tvirtinti, kad tiksliai žinome, kaip kitas jaučiasi, o dėmesingai klausytis, atsižvelgti į aplinkybes ir pasitikrinti, ar žmogų supratome teisingai. Empatija taip pat nereiškia, kad turime pritarti jo nuomonei, pateisinti netinkamą elgesį ar išspręsti visas problemas.
Pagrindinės empatijos rūšys
Psichologijos literatūroje empatija klasifikuojama nevienodai, tačiau dažniausiai kalbama apie du tarpusavyje susijusius komponentus.
- Kognityvinė empatija – gebėjimas suprasti, ką kitas žmogus galvoja, jaučia arba kaip vertina situaciją. Pavyzdžiui, vadovas supranta, kodėl darbuotojas nerimauja prieš pirmąjį viešą pristatymą, nors pats tokio nerimo tuo metu nejaučia.
- Emocinė, arba afektinė, empatija – emocinis atsiliepimas į kito būseną. Matydami nusiminusį artimąjį galime patys pajusti liūdesį ar susirūpinimą.
Kai kuriose klasifikacijose dar minima predikcinė empatija – gebėjimas numatyti, kaip žmogus tikriausiai jausis ar elgsis konkrečiomis aplinkybėmis. Vis dėlto vienos visuotinai priimtos empatijos tipologijos nėra.
Empatija, užuojauta, atjauta ir simpatija: kuo jos skiriasi?
Kasdienėje kalboje šios sąvokos persidengia, o mokslinėje literatūroje jų ribos taip pat ne visada brėžiamos vienodai. Paprastai skirtumus galima paaiškinti taip:
| Sąvoka | Pagrindinė reikšmė | Paprastas pavyzdys |
|---|---|---|
| Empatija | Suprantu arba iš dalies pajuntu tavo būseną. | „Atrodo, tau skaudu, nes į tai įdėjai daug pastangų.“ |
| Užuojauta | Man liūdna ar gaila dėl tavo sunkumų. | „Labai užjaučiu dėl patirtos netekties.“ |
| Atjauta | Matau kančią, jaučiu rūpestį ir noriu padėti ją palengvinti. | „Matau, kad tau sunku. Kuo galėčiau padėti?“ |
| Simpatija | Jaučiu žmogui palankumą, jis man patinka. | „Nuo pirmo pokalbio pajutau jai simpatiją.“ |
| Gailestis | Jaučiu apgailestavimą dėl kito sunkumų, kartais iš didesnės emocinės distancijos. | „Man jo gaila.“ |
Lietuviškos simpatijos nereikėtų painioti su anglišku žodžiu sympathy, kuris daugelyje kontekstų artimesnis užuojautai. Empatija taip pat nebūtinai paskatina padėti: žmogus gali gerai suprasti kito emocijas, tačiau nesiimti veiksmų. Rūpestis ir noras palengvinti kančią labiau būdingi atjautai.
Kaip empatija atrodo kasdieniame pokalbyje?
Įsivaizduokime, kad artimas žmogus negavo darbo, kuriam ilgai ruošėsi. Empatiška reakcija pirmiausia pripažįsta jo patirtį ir palieka erdvės pačiam ją paaiškinti:
- „Atrodo, kad tau labai skaudu – įdėjai daug pastangų.“
- „Kas šioje situacijoje tave nuvylė labiausiai?“
- „Ar teisingai suprantu, kad sunkiausia dėl vilčių, kurias buvai sudėjęs?“
- „Ko tau dabar labiau reikia: kad išklausyčiau ar kad kartu pagalvotume, ką daryti?“
Mažiau empatiškai skambėtų bandymas iškart sumenkinti nusivylimą ar perimti pokalbį:
- „Nieko tokio, rasi kitą.“
- „Bent jau turi dabartinį darbą.“
- „Aš tavo vietoje būčiau pasielgęs kitaip.“
- „Puikiai žinau, kaip jautiesi“, – ir tuoj pat pradedama pasakoti sava istorija.
Net ir gerai parinkta frazė savaime nėra empatiška, jeigu sakoma mechaniškai ar neišklausius. Svarbiau smalsumas, dėmesys ir pasirengimas pripažinti: „Panašu, kad supratau neteisingai. Papasakok, kaip yra iš tikrųjų.“
Empatija konflikto metu nereiškia pritarimo
Galima suprasti, kodėl žmogus supyko, ir kartu nesutikti su tuo, kaip jis pasielgė. Pavyzdžiui: „Suprantu, kad pasijutai ignoruojamas. Vis dėlto šaukti ant manęs nėra priimtina – galime pasikalbėti ramiau.“
Toks atsakas vienu metu pripažįsta emociją ir nustato ribą. Empatija nereikalauja toleruoti įžeidinėjimo, manipuliavimo ar žalingo elgesio. Ji padeda suprasti situaciją, bet neatima teisės pasakyti „ne“.
Kodėl empatija svarbi?
Empatija padeda tiksliau suprasti, kas vyksta tarp žmonių, mažina skubotų išvadų tikimybę ir gali palengvinti sudėtingus pokalbius. Jos nauda ypač pastebima keliose srityse:
- Artimuose santykiuose ji leidžia partneriui, draugui ar šeimos nariui pasijusti išgirstam.
- Konfliktuose padeda atskirti kito žmogaus poreikius ir emocijas nuo konkrečių veiksmų, kuriems nebūtinai pritariame.
- Darbe padeda aiškiau bendrauti, teikti grįžtamąjį ryšį ir suprasti skirtingas kolegų perspektyvas.
- Auginant vaikus padeda įvardyti jų jausmus ir kartu mokyti tinkamo elgesio: „Matau, kad pyksti, bet mušti negalima.“
Tačiau gebėjimas suprasti emocijas savaime negarantuoja etiško elgesio. Kito žmogaus pažeidžiamumą galima suprasti ir panaudoti manipuliacijai, todėl empatijos nereikėtų laikyti automatiniu gerumo įrodymu.
Ar empatija įgimta, ar išmokstama?
Žmonės skiriasi jautrumu ir polinkiu pastebėti kitų būsenas, tačiau empatija nėra vien nekintama asmenybės savybė. Klausymosi, emocijų atpažinimo, perspektyvos perėmimo ir bendravimo įgūdžius galima lavinti. Rezultatas priklauso ne tik nuo ketinimų, bet ir nuo konkrečios situacijos, santykio bei gebėjimo reguliuoti savo emocijas.
Kaip ugdyti empatiją: 7 praktiški žingsniai
- Išklausykite nepertraukdami. Neskubėkite taisyti faktų, lyginti patirties su savąja ar siūlyti sprendimų.
- Trumpai atspindėkite išgirstą mintį. Pavyzdžiui: „Girdžiu, kad daugiausia nerimo kelia nežinomybė.“
- Emociją įvardykite kaip spėjimą. Vietoj „Tu pyksti“ sakykite: „Ar gali būti, kad dėl to pyksti?“
- Užduokite atvirus klausimus. „Kas tau šioje situacijoje svarbiausia?“ paprastai suteikia daugiau erdvės nei klausimas, į kurį atsakoma tik „taip“ arba „ne“.
- Apsvarstykite kitą perspektyvą. Paklauskite savęs, kokios patirtys ar aplinkybės galėjo paveikti žmogaus reakciją.
- Pasiteiraukite, ko reikia. Žmogus gali norėti išklausymo, patarimo arba konkrečios pagalbos – tai nėra tas pats.
- Leiskite save pataisyti. Empatija nėra minčių skaitymas. Gebėjimas ramiai priimti patikslinimą yra svarbi jos dalis.
Kai svetimos emocijos užlieja
Stiprus kitų emocijų perėmimas nebūtinai reiškia geresnę empatiją. Jei svetimas nerimas ar skausmas žmogų taip užvaldo, kad jis ima vengti pokalbio arba susitelkia tik į savo diskomfortą, tai gali trukdyti iš tiesų išklausyti.
Naudinga priminti sau: „Tai yra jo emocija, o aš galiu būti šalia jos neprisiimdamas atsakomybės viską ištaisyti.“ Pertraukos, aiškios ribos ir dėmesys savo emocinei būsenai padeda išlikti rūpestingam neaukojant savęs.
Populiarus žodis „empatas“ dažniausiai apibūdina žmogų, kuris laiko save itin jautriu kitų emocijoms. Tai nėra atskira oficiali psichologinė diagnozė, o teiginys „sugeriu kitų energiją“ nėra mokslinis empatijos apibrėžimas.
Dažniausiai užduodami klausimai
Ar empatija reiškia, kad turiu pritarti kitam žmogui?
Ne. Galima suprasti žmogaus emocijas ar požiūrį ir kartu nesutikti su jo argumentais arba nepriimti žalingo elgesio. Empatiškai nustatyta riba vis tiek yra riba.
Ar galima būti pernelyg empatiškam?
Problema paprastai kyla ne dėl paties supratimo, o kai žmogus perima svetimas emocijas, pamiršta savo ribas arba jaučiasi atsakingas už visų savijautą. Empatijai naudinga emocijų reguliacija ir gebėjimas atsitraukti.
Ar empatijos galima išmokti?
Taip, empatinius gebėjimus galima lavinti praktikuojant aktyvų klausymąsi, emocijų įvardijimą, atvirus klausimus ir sąmoningą kito perspektyvos apsvarstymą. Vis dėlto pažanga priklauso nuo situacijos ir nuoseklios praktikos.
Ar empatiškas žmogus visada žino, ką jaučia kitas?
Ne. Net dėmesingas žmogus gali suklysti, todėl emociją geriau įvardyti kaip spėjimą ir pasitikrinti: „Ar teisingai supratau?“
